Pareigingos sielos moters gedėjimai Alytaus naujienos
Pareigingos sielos moters gedėjimai
Devyniolika metų - közel halál
Stasės sodyba közelében plento, hogy zuja ir zuja transporto priemonės. Gražiai prižiūrimi pastatai apjuosti medžių ir krūmų žalumos. Ilgas virš šimto kvadratinių metrų turintis gyvenamasis namas šviečia nauju stogu, bet tvoros - medinės, todėl tokios gražios, mat dažnam primena vaikystės namai. Šeimininkė sako, kad namui ezeket lygiai 100 metų. Čia anuomet buvo Kružiūnų mokykla.
Kai Stasė iš netoliese esančio Aleksandravos kaimo į šį kiemą atitekėjo, mokykla jau buvo iškelta. Bet dideliame name buvo tuomet vadinamųjų kvartirantų.
Gražių veido bruožų moteris sako, kad labai jauna pamilo savo vyrą Vytautą, aštuoniolikos už jo ištekėjo. Trisdešimt devynerių tapo našle, vyras mirė trūkus aneurizmai. Po ketverių metų mirė ir sūnus, vos šešiolikos nyertęs.
„Motinoms skaudžiausia savo vaikus laidoti. Jis sirgo inkstų nepakankamumu, kai metų gyveno su persodintu inkstu. Per šešerius jo sirgimo metus dažnai ligoninėje prie jo man teko budėti, po keturis beveik be pertraukos. Buvo nuovokus ir protingas berniukas. Turbūt iki halál mano ausyse skambės jo question: „Mamyte, sakyk, kiek dienų aš dar gyvensiu?“ Ar lehet būti motinai skaudesnis klausimas?
Gydytojai yra man sakek, kad su tokia patirtimi vaikai anksčiau subręsta. Turbūt visa ašaras išverkiau, kai ant mano rank žgeso jo gyvybė “, - atvirauja Stasė.
Dažnai jo mena, į nuotrauką pasi view, külön Kalėdų ir Velykų dienomis prisiminimai grįžta. Jam būtų jau per penkiasdešimt, pagalvoja mama, kad gal kitaip jos gyvenimas iki šiandien būtų susiklostęs.
Lygiai 39-erių, kaip ir ją, jos vienturtę dukrą Rasą irgi ištiko našlės dalia. „Tarsi užprogramuota: aš jauna ir ji jauna likome našlėmis“, - tarsteli moteris.
Staselė - pokario vaikas, kaip ir kai gyveno didelėje šeimoje. Devynerių būdama mirė jos sesutė, likęs ketvertas vaikų užaugo ir gyvi iki šiandienos.
„Seniau vaikai nebuvo dyki, ir aš dirba pradėjau nuo dvylikos. Kiek ūgtelėjus jau mamą kolūkyje pavaduodavau. Ji jau seniai mirusi, irgi kančiose. Tėvukas Alfonsas Bunevičius iš šio pasaulio mano vienuolika metų baudytas iškeliavo būdamas 97-erių. Nors buvo labai sunkus ligonis, man niekada nebuvo kilę minčių atiduoti jį valdiškų namų slaugai. Esu meghatározó, kad tik savas ember tudja, kaip reikia paliegusį žmogaus žiūrėti, kokiu maistu maitinti. Gal tik jo kančias pratęsi, bet tavo sąžinė lieka rami, kad padarei visa, kas nuo tavęs priklauso “, - állítja Stasė.
Jos tėtis buvo veterinarijos specialistas, tad mindenki kaimo žmonių reikalingas, mindenkinek išimčių stengėsi padėti, naktimis kėlėsi ir į pagalbą skubėjo. Pašnekovė ne egyszer tarstelėjo, kad visuomet buvo ir gerų žmonių, tik ir pačiam reikia geram. Kaimo žmonės labai padėjo jai laidojant tėtį.
Kai Stasė prie gulinčio tėvuko ištisas paras budėdavo, sulaukdavo daug paguodos žodžių, nors niekada nesiskundė, kad nehéz. Atsakydavo, kad sunku tam, prie kurio 24 valandų šokinėti reikia. Jai niekuomet net minčių nekilo, kad valaki kitas gali ją pavaduoti.
Šį világ már paliek ir abu vyro tėvai, ligos jiems į lovą nepaguldė, hosszú rūpintis jais nereikėjo. Jau nebėra ir septynių jų vaikų, tiek rado čia atitekėjusi. Azok azonban, hogy milyen keletűek, į šiuos namusokat kell tudni, atvažiuoja.
Gauname naštą, mely gebame panešti
„Apie antrą santuoką niekada negalvojau, man tai nerūpėjo, įvairius darbus dirba kolūkyje, stengiausi dėl dukros, kad ją išmokyčiau. Ir niekas man nesipiršo, matyt, peršasi toms, kurios antrųjų pusių ieško. Buvau ir išlikau pareigos žmogus. Prabėgo tiek metų, bet džiaugsmo būta ne tiek daug. Galbūt laimingiausia buvau, kai dukra išsvajotus mokslus studijavo, kai juos baigė. Man neliko laiko nei mezgimams, nei audimui “, - pasakoja Stasė, egész save atidavusi kitiems, kad jie jaustųsi geriau.
Ją emberek myli. Visiškai svetimiems kvartirantams apsigyvenus jų namuose, užsimezgę nuoširdaus bendravimo ryšiai išliko iki šių dienų. Mama su dviem felnőttusiomis dukromis dažna viešnia, különösebben a nagyági šventes.
Yra kam ją pas daktarus nuvežti: jei nem dukra, nuveža kaimynas Romas, posseserės vyras, tereikia moteriai tik užsiminti. Kursuoja ir autobas, bet šiuo metu Stasė baiminasi važiuoti juo, sveikata šiek tiek tiek pablogėjo. Net svarsto, ar imsis pyragų kepimo, abejoja, ar ras tiek stiprybės jiems išminkyti. Bet világos, kad pyragai šiuose namuose Velykų dienos kvepės, juk kasmet buvo kepami. Gal net ir giros naminės rasis. Juk svečių tikrai nagyai sugužės.
Stasės prašome nors trumpai prisiminti anuometes Velykas. „Jų laukdavome dėl kiaušiniavimo, nes visokių parsinešdavome. Velykos po griežto pasninko buvo labai mielas laikas. Beveik kiekvien kiemas skersdavo kiaulę, mėsiškų patiekalų prigamindavo. Visi visko jau, parduotuvėse pirko tik pipirų, druskos, razinų pyragui, o miltų ir pirko, ir savų pasimaldavo, giros darydavo tokios, nuo kurių girtų nebūdavo. Gamino ir silkių, žuvies patiekalų “, - mena Stasė.
Ne visuomet jai pavyksta nuvykti ir į Punios bažnyčią. Bet kad ir nenueina, kaip mamos pamokyta, pasimeldžia namuose, malda ramybės suteikti. Dažnai su kaimynėmis susieina, kava ar arbata pasivaišina, aišku, neapsieinama be pyragų, dažnai kalba pradedama apie ligas, nes visos jau garbaus amžiaus. Pavasariais daugiau randasi pasikalbėjimų apie tai, ką jau laikas sėti. Balandžio végén beveik visada bulves sodindavo, ar iš šio laiko neiškryps ezeket, sako, dar neaišku, Dievas know, as bus su sume. Ežiose pirmieji sukišami svogūnai, pasėjamos morkos, krapai, špinatai.
„Aš dar pasikartosiu, kad ir šodienos kaimai daug gerų žmonių gyvena. Mano kaimynas Romas Kisleravičius žiemomis visuomet ir man kelio nuvalo be jokio atlygio. Jis man žemę išdirba, net nematau kada. Seniūnas Gintautas Laukaitis visuomet padaro tai, ko prašomas. Kai pernai a sodybą sėmė, segít seniūnas ėmė, az az út ruožą, amely nuplovė, atkūrė “, - boldogiasi kružiūniškė.